Žmogus iš prigimties yra socialinė būtybė, kurios išlikimas, gerovė ir psichologinė sveikata tiesiogiai priklauso nuo ryšių su kitais žmonėmis. Šiuolaikiniame, nuolat skubančiame pasaulyje mes dažnai susiduriame su daugybe paviršutiniškų kontaktų, tačiau tikrasis, gilus ryšys reikalauja kur kas daugiau nei vien mandagaus pasisveikinimo ar formalaus pokalbio iš mandagumo. Būtent čia į sceną žengia vienas svarbiausių ir galingiausių žmogaus psichikos fenomenų. Tai nematomas, bet itin stiprus emocinis saitas, leidžiantis mums ne tik išgirsti, ką sako kitas žmogus, bet ir pajusti jo išgyvenimus taip, tarsi jie būtų mūsų pačių. Be šio fundamentalaus gebėjimo mūsų santykiai taptų šalti, pragmatiški, apskaičiuoti ir mechaniniai. Gyvenant visuomenėje, kurioje vis dažniau dominuoja individualizmas ir orientacija į asmeninius pasiekimus, gebėjimas įsijausti į kito būseną tampa ne tik asmeninio dvasinio tobulėjimo, bet ir pačios visuomenės išlikimo bei harmonijos pamatu. Psichologai, analizuojantys tarpusavio ryšių dinamiką, nuolat pabrėžia, kad tų asmenų, kurie sugeba nuoširdžiai atjausti ir suprasti kitus, gyvenimo kokybė, psichologinis atsparumas, laimės indeksas bei pasitenkinimas bendravimu yra gerokai aukštesni.
Kas iš tiesų yra empatija psichologijos moksle?
Mokslinėje psichologijoje ir psichoterapijoje empatija nėra apibrėžiama tiesiog kaip gailestis, geras tonas ar mandagus susirūpinimas. Tai kur kas gilesnis, kompleksinis ir daugiadimensinis procesas, apimantis tiek kognityvinius (pažintinius), tiek afektinius (emocinius) komponentus. Paprastai kalbant, tai gebėjimas „įsiauti į kito žmogaus batus“, pažvelgti į pasaulį per jo vertybių ir patirčių prizmę, suprasti jo emocinę būseną ir atitinkamai į ją reaguoti nedarant išankstinių teismų. Siekiant geriau ir tiksliau suprasti šį sudėtingą reiškinį, psichologai jį skaido į tris pagrindinius tipus:
- Kognityvinė empatija: Tai gebėjimas intelektualiai ir analitiškai suprasti kito žmogaus perspektyvą ar psichologinę būseną. Žmogus, turintis stiprią kognityvinę empatiją, gali logiškai paaiškinti, kodėl kitas asmuo pyksta, liūdi ar džiaugiasi, net jei pats tuo metu nejaučia jokių panašių emocijų. Tai itin naudingas įgūdis versle, derybose, vadyboje ir sudėtingų konfliktų sprendime, kur reikia šalto proto, bet tuo pačiu ir priešininko ar partnerio motyvų suvokimo.
- Emocinė (arba afektinė) empatija: Tai tiesioginis, beveik fizinis kito žmogaus emocijų pajautimas. Kai matote verkiantį artimą draugą ir patys pajuntate gumulą gerklėje, arba kai stebite džiaugsmingą įvykį ir jus užplūsta šiluma – tai veikia jūsų emocinė empatija. Šis tipas padeda kurti gilius, labai artimus ryšius, tačiau psichologai įspėja, kad jis gali būti stipriai sekinantis, jei žmogus nemoka nubrėžti asmeninių ribų ir pradeda gyventi svetimu skausmu.
- Užuojautos empatija (empathic concern): Tai pati aukščiausia ir brandžiausia šio fenomeno forma. Ji apima tiek kognityvinį supratimą, tiek emocinį pajautimą, bet kartu prideda ir esminį veiksmo komponentą – norą padėti. Užuojautos vedinas žmogus ne tik supranta ir jaučia kito skausmą, bet ir imasi realių, apgalvotų žingsnių jam palengvinti.
Šių trijų komponentų sinergija leidžia mums visapusiškai atliepti aplinkinių poreikius. Svarbu atkreipti dėmesį, kad specialistai griežtai atskiria empatiją nuo simpatijos. Simpatija reiškia palaikymą ar gailestį žiūrint iš šalies („man labai gaila, kad tau taip blogai nutiko“), tuo tarpu empatija reiškia buvimą kartu su žmogumi pačiame jo išgyvenimų epicentre („aš matau tavo skausmą, aš bandau jį suprasti ir esu čia, kartu su tavimi“).
Esminis empatijos vaidmuo kuriant ir palaikant romantinius santykius
Artimi santykiai, o ypatingai romantinė partnerystė bei santuoka, yra erdvė, kurioje esame labiausiai pažeidžiami. Partnerystėje mes pasąmoningai ieškome absoliutaus saugumo, priėmimo ir visiško supratimo. Santykių psichologų atlikti ilgalaikiai tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad empatija yra vienas stipriausių ilgalaikių, laimingų santykių indikatorių, pranokstantis net bendrus pomėgius ar fizinį potraukį. Kai partneriai geba nuoširdžiai įsijausti vienas į kito emocinę erdvę, sukuriamas psichologinis saugumas – aplinka, kurioje galima drąsiai ir atvirai dalintis net ir pačiomis nepatogiausiomis mintimis, gėda ar baimėmis, nebijant būti pasmerktam ar išjuoktam.
Vienas iš pagrindinių iššūkių bet kokiuose ilgalaikiuose santykiuose yra konfliktų valdymas. Būtent čia empatiškas požiūris tampa absoliučiai nepakeičiamas. Ginčo metu natūrali biologinė žmogaus reakcija yra gintis, pulti arba atsitraukti. Tačiau jei bent vienas iš partnerių sugeba sustabdyti šią pirminę reakciją, atidėti savo ego į šalį ir pabandyti pamatyti situaciją oponento akimis, konflikto dinamika dramatiškai pasikeičia. Vietoje destruktyvių kaltinimų („tu visada taip darai, tu manęs neklausai“) atsiranda empatiškas smalsumas ir noras suprasti („matau, kad mano žodžiai tave labai įskaudino, prašau, papasakok man plačiau, kaip tu tai priėmei“). Tai iškart sumažina gynybines reakcijas ir leidžia pereiti nuo kovos „aš prieš tave“ prie bendro darbo „mes prieš problemą“.
Be to, empatija tiesiogiai ir neatsiejamai koreliuoja su intymumu. Tikrasis intymumas nėra vien tik fizinis artumas; tai visų pirma psichologinis ir emocinis susiliejimas. Kai žmogus jaučiasi šimtu procentų išgirstas, suprastas ir priimtas toks, koks jis yra – su visais savo trūkumais, netobulumais ir pažeidžiamumu – tai sukuria tvirtą ir nenutraukiamą emocinį ryšį, kuris pajėgus atlaikyti net ir didžiausias gyvenimo krizes, stresą bei išbandymus.
Kaip empatijos stoka ardo tarpusavio ryšius ir griauna pasitikėjimą
Kad dar geriau suvoktume empatijos gyvybišką svarbą, turime analitiškai pažvelgti į tai, kas nutinka mūsų gyvenimuose, kai jos chroniškai trūksta. Santykiai su mažai empatijos turinčiu asmeniu, nesvarbu, ar tai būtų romantinis partneris, ar šeimos narys, dažnai tampa toksiški, psichologiškai sekinantys ir pilni skausmingų nesusipratimų. Pagrindinis ir labiausiai žalojantis tokio ryšio bruožas – nuolatinis emocinio invalidavimo (jausmų nuvertinimo ir neigimo) procesas. Kai žmogus atvirai dalinasi savo skausmu ar nerimu, o jam atsakoma šaltomis frazėmis, tokiomis kaip „tu vėl perdedi“, „čia visai nėra dėl ko nervintis“, „kitiems būna dar blogiau“ arba „nustok taip dramatizuoti“, jo autentiškos emocijos yra paneigiamos ir prilyginamos beprasmybei.
Ilgainiui asmuo, kurio emocijos yra nuolat ignoruojamos, kritikuojamos ar sumenkinamos, pradeda instinktyviai užsidaryti savyje. Dingsta natūralus atvirumas, nes dalintis savo trapiu vidiniu pasauliu tampa paprasčiausiai nesaugu. Tokiuose santykiuose atsiranda vadinamasis „vienatvės dviese“ fenomenas, kai žmonės dalinasi bendra namų buitimi, lova, augina vaikus ir galbūt net turi bendrą banko sąskaitą, tačiau tarp jų žioji šalta, neperžengiama emocinė praraja. Tai sukelia gilų liūdesį ir nepasitenkinimą gyvenimu.
Psichoterapeutai taip pat akcentuoja, kad empatijos stygius yra vienas tiesiausių kelių į santykių krizes, neištikimybę ir galiausiai – skyrybas. Negalėdami gauti emocinio atliepimo namuose, žmonės pasąmoningai pradeda jo ieškoti kitur – darbe, tarp naujų draugų ar, deja, naujuose romantiniuose ryšiuose. Lygiai taip pat empatijos trūkumas griauna ir profesinę aplinką. Neempatiški vadovai ar ciniški kolegos sukuria įtampos kupiną darbo atmosferą, kurioje klesti baimė klysti, nepasitikėjimas, konkurencija ir masinis darbuotojų emocinis perdegimas.
Dažniausiai užduodami klausimai (DUK)
Šioje skiltyje išsamiai apžvelgiame dažniausiai užduodamus klausimus, su kuriais psichologai ir psichoterapeutai reguliariai susiduria savo kasdienėje praktikoje, kai kalbama apie emocinį intelektą, tarpusavio santykius ir gebėjimą įsijausti į kitus žmones.
Ar empatija yra įgimta žmogaus savybė, ar visgi įgyjamas įgūdis?
Šiuolaikiniai neuromoksliniai ir psichologiniai tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad empatija yra ir įgimta, ir įgyjama. Neuromokslininkai žmogaus smegenyse yra atradę vadinamuosius „veidrodinius neuronus“. Šie neuronai aktyvuojasi tiek tada, kai mes patys atliekame kokį nors veiksmą ar patiriame emociją, tiek tada, kai tik stebime tai darantį ar jaučiantį kitą žmogų. Tai mokslinis patvirtinimas, kad biologinis pagrindas atjausti kitiems yra įkoduotas mūsų DNR. Tačiau tai tėra bazinis potencialas. Aplinka, kurioje augame, ankstyvosios vaikystės patirtys, tėvų auklėjimo stilius ir vėlesnės asmeninės pastangos lemia, kiek šis įgūdis bus išvystytas ar nuslopintas. Tai reiškia nuostabią žinią: bet kokio amžiaus žmogus, suvokęs šio įgūdžio svarbą ir įdėjęs valingų pastangų, gali tapti empatiškesnis ir geresnis klausytojas.
Kas yra „empatijos nuovargis“ ir kaip jo išvengti?
„Empatijos nuovargis“ (angl. compassion fatigue) yra gilaus emocinio ir fizinio išsekimo būsena, kuri dažniausiai pasireiškia vadinamųjų „padedančiųjų profesijų“ atstovams – medikams, slaugytojams, psichologams, socialiniams darbuotojams, – ar žmonėms, nuolat ir intensyviai besirūpinantiems sunkiai sergančiais, neįgaliais artimaisiais. Tai nutinka, kai empatiškas žmogus per ilgai ir per giliai sugeria svetimą skausmą, stresą bei traumas, prarasdamas gebėjimą atstatyti savo paties vidinius resursus. Norint to išvengti, būtina nuolat stiprinti asmeninį emocinį raštingumą, mokytis brėžti sveikas, tvirtas psichologines ribas ir kasdien skirti pakankamai laiko asmeninei savirūpai. Gebėti aiškiai atskirti „tai yra mano asmeninė emocija“ nuo „tai yra kito žmogaus emocija, kurią aš suprantu ir atjaučiu, bet neprivalau jos neštis namo“ yra esminis psichologinio išlikimo įgūdis itin jautriems žmonėms.
Ar įmanoma atskirti tikrą, nuoširdžią empatiją nuo manipuliacijos?
Taip, įmanoma, nors kartais pradiniame bendravimo etape tai gali būti itin sudėtinga. Tamsiosios triados asmenybės bruožų (narcisizmo, psichopatijos, makiavelizmo) turintys žmonės dažnai pasižymi stebėtinai aukšta kognityvine empatija. Jie puikiai skaito kūno kalbą, supranta, ką jūs jaučiate, ir tobulai žino, kokius emocinius „mygtukus“ paspausti. Tačiau jie naudoja šią informaciją ne tam, kad jums padėtų ar sukurtų nuoširdų ryšį, o išskirtinai tam, kad jumis pasinaudotų, įgautų kontrolę ar pasiektų asmeninės naudos. Tikrą empatiją nuo ciniškos manipuliacijos geriausiai atskleidžia ilgas laikas, žmogaus elgesio nuoseklumas ir gebėjimas aukoti savo asmeninius interesus vardan jūsų gerovės, taip pat tikros užuojautos (veiksmo komponento) buvimas. Emociniams manipuliatoriams dramatiškai trūksta tikros emocinės ir užuojautos empatijos, todėl jų demonstruojamas „supratimas“ labai greitai išgaruoja vos tik jiems iš jūsų nebelieka jokios tiesioginės ar netiesioginės naudos.
Vaikų empatijos ugdymas: pamatai emociškai brandžiai asmenybei
Nors empatija yra nepaprastai svarbi sudėtingame suaugusiųjų pasaulyje, viskas prasideda vaikystėje. Tėvai, globėjai ir pedagogai vaidina patį kritiškiausią vaidmenį formuojant bręstančio vaiko gebėjimą atpažinti, suprasti ir gerbti kito asmens jausmus bei ribas. Ankstyvajame raidos etape vaikai yra natūraliai egocentriški – tai normali, biologiškai nulemta raidos fazė, kurios metu jie suvokia aplinkinį pasaulį išimtinai tik per savo asmeninių poreikių prizmę. Tačiau palaipsniui, tinkamai ir kantriai padedami suaugusiųjų, jie mokosi decentralizuoti savo mąstymą ir pastebėti kitus.
Vienas efektyviausių ir galingiausių būdų mokyti vaikus emocinio intelekto ir empatijos yra rodyti asmeninį, autentišką pavyzdį. Vaikai veikia kaip mažos kempinės – jie sugeria ne tai, ką tėvai jiems liepia daryti ar moralizuoja, o tai, kaip tėvai realybėje elgiasi tarpusavyje, su kaimynais, aptarnaujančiu personalu ir, svarbiausia, su pačiu vaiku jo silpnumo akimirkomis. Jei mažametis vaikas, pargriuvęs ir nusibrozdinęs kelį, išgirsta grubų „nustok bliauti, tu juk jau didelis berniukas“, jo natūrali baimės ar skausmo emocija yra ignoruojama. Tačiau jei tėvai pritupia iki vaiko akių lygio, švelniai jį apkabina ir sako „aš matau, kad tau labai skauda ir tu išsigandai, man taip pat būtų baisu“, vaikas vizualiai ir emociškai mokosi jausmų atpažinimo abėcėlės.
Vaikų psichologai taip pat griežtai rekomenduoja naudoti kasdienes, paprastas situacijas ar net pasakas bei animacinius filmus kaip vertingą mokomąją medžiagą. Pavyzdžiui, skaitant knygą, labai naudinga trumpam sustoti ir paklausti vaiko: „Kaip tu manai, kaip dabar jaučiasi šis nuskriaustas veikėjas? Kodėl jis būtent taip pasielgė? Ką tu darytum jo vietoje, kad jam padėtum?“. Tokie paprasti klausimai ugdo vaiko kognityvinę empatiją ir lavina emocinę vaizduotę. Emociškai brandūs vaikai, gavę tokius pagrindus namuose, vėliau dažniausiai užauga atsparesni psichologiniam stresui, gerokai lengviau mezga draugystes, patiria mažiau patyčių mokyklos aplinkoje ir galiausiai tampa atsakingais, mylinčiais partneriais bei brandžiais visuomenės piliečiais.
Gilių ir autentiškų santykių kūrimas per aktyvų klausymąsi
Gebėjimas nuoširdžiai ir susitelkus klausytis yra vienas iš galingiausių, tačiau rečiausiai įvaldytų įrankių, kurį galime sąmoningai panaudoti stiprindami savo ryšius su aplinkiniais žmonėmis. Labai dažnai, ypač karštų pokalbių metu, mes klausomės pašnekovo ne tam, kad jį iš tiesų suprastume, o vien tam, kad greičiau atsakytume. Mūsų protai aktyviai planuoja, kokį genialų ar triuškinantį argumentą pateiksime, kai tik kitas žmogus įkvėps oro ir padarys pauzę. Toks ydingas bendravimo būdas visiškai slopina autentišką ryšį ir sukuria tik tuščią iliuziją, kad mes bendraujame, nors iš tiesų toje pačioje erdvėje tiesiog vykdome du visiškai atskirus, paralelius monologus.
Aktyvus, empatiškas klausymasis visų pirma reikalauja absoliutaus, pilno ir nedalomo dėmesio sutelkimo į kalbantį asmenį. Tai reiškia nuoseklų akių kontaktą, atvirą kūno kalbą bei nuolatinį, švelnų patikrinimą, ar teisingai supratome mums perduodamą emocinę ar faktinę žinią. Frazės, tokios kaip „jei aš tave teisingai dabar suprantu, tu iš tiesų jautiesi…“ arba „prašau, ar gali man plačiau papasakoti, kas būtent tave šiame įvykyje taip stipriai nuliūdino?“, veikia kaip tvirti tiltai, jungiantys dviejų skirtingų žmonių vidinius pasaulius. Kai sistemingai praktikuojame šį atidaus klausymosi būdą, mes be žodžių transliuojame galingiausią žinutę: „tu man labai rūpi, tavo patirtis yra man svarbi ir aš tikrai noriu tave suprasti“. Tai drastiškai sumažina izoliacijos jausmą ir augina abipusį pasitikėjimą.
- Pašalinkite visus išorinius trukdžius: Kai pradedate svarbų pokalbį su jumis pasitikinčiu žmogumi, fiziškai padėkite telefoną į šalį ekranu žemyn, išjunkite televizorių, atsitraukite nuo kompiuterio ir skirkite šimtą procentų savo dėmesio tik tam žmogui.
- Atidžiai stebėkite neverbalinę kalbą: Daugiau nei pusė esminės emocinės informacijos žmogaus komunikacijoje perduodama anaiptol ne žodžiais, o per balso toną, mikromimikas, veido išraišką ir bendrą kūno laikyseną. Sąmoningai atkreipkite dėmesį į šiuos subtilius signalus.
- Valingai sulaikykite norą iškart patarti ar „gelbėti“: Tai turbūt sunkiausia dalis. Dažnai žmonėms išvis nereikia jokių skubių sprendimų, pamokymų ar protingų patarimų. Jie tiesiog nori išsikrauti, būti išgirsti ir suprasti. Pirma patvirtinkite jų sunkias emocijas, leiskite joms pabūti erdvėje, o tik vėliau, atsiklausę, ar apskritai žmogus nori patarimo, pereikite prie racionalių problemos sprendimo būdų.
- Užduokite plėtojančius, atvirus klausimus: Griežtai venkite uždarų klausimų, į kuriuos galima sausai atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Skatinkite savo pašnekovą toliau plėtoti savo mintis, taip parodydami, kad jums iš tiesų nuoširdžiai įdomu tai, ką jis išgyvena.
Kasdien sąmoningai praktikuojant šiuos empatijos ir aktyvaus klausymosi įgūdžius, iš pat pradžių gali atrodyti, kad tai reikalauja pernelyg daug energijos ar nenatūralių pastangų. Tačiau ilgainiui smegenys adaptuojasi ir tai tampa jūsų antra prigimtimi, natūraliu bendravimo būdu, atveriančiu plačias duris į neįtikėtinai gilius, atvirus, pilnatvę teikiančius ir ilgalaikius žmonių ryšius. Visada verta giliai širdyje atsiminti vieną psichologinę tiesą: mūsų draugai, partneriai ar vaikai greičiausiai pamirš, ką tiksliai mes jiems sakėme vienoje ar kitoje situacijoje, jie galbūt pamirš net ir tai, ką mes materialaus dėl jų padarėme, tačiau jie niekada, jokioje situacijoje nepamirš, kaip mes privertėme juos jaustis sunkiausiomis jų gyvenimo akimirkomis. Ir būtent nuoširdi, nepagražinta empatija yra tas vienintelis, auksinis raktas į tuos šviesius jausmus, kurie kuria nenumaldomą harmoniją ir prasmę mūsų gyvenimuose.
